Lisabona-Diuseldorfas-Kernavė: kaip skambėjo 2024 m. vasara
Sveikinimai visiems sulaukus rudens. Pagaliau žodį ‘šutimas’ savo žodynuose galėsime naudoti mažiau, o nerūpestingas festivalines ir kelionių dienas keisime į vidinių erdvių utilizavimą ir instrospekciją. Tuo pačiu ir aš grįžtu su tekstais, kurie buvo paraštėse dėl paminėtų priežasčių.
Intensyviai naktiniame gyvenime dalyvauju nuo 2017 metų, bet ši vasara turbūt buvo pirmoji, kai apsukas sumažinau ir FOMO jausmas aplankė tik kelis kartus. Galbūt atėjo laikas, kai išmokau atsijoti kokybę nuo lūkesčių nenuspėjamumui. Dėl šeimyninių priežasčių sudalyvauti ne visur galėjau, bet ne mažiau svarbus faktorius buvo ir tai, kad Lietuvoje vykę festivaliai ir renginiai nepatraukė dėmesio. Kitavertus, matant vaizdus ir skaitant atsiliepimus iš esminio elektroninės muzikos festivalio Dekmantel 10-ojo gimtadienio, buvo kartėlis, kad negaliu išgirsti progresyvios muzikos bei sudalyvauti plačioje konferencinėje programoje. Radare buvo dar miškų ir kalnų globoje esantys festivaliai Suomijoje (“Solstice”) ir Norvegijoje (“Monumental”), bet juos pasilieku kitiems metams.
Visgi pavyko pasidaryti išvykas į karštus Portugalijos bei Vokietijos taškus bei aplankyti Riversound festivalį Kernavėje, tad pasidalinsiu trumpai, ką mačiau. Įrašo pabaigoje rasite mano tradicines muzikos rekomendacijas, tiesa, šį kartą - miksų formoje.
Lisabona - Outra Cena
Portugalija, o, ypač, Lisabona, mano mintyse buvo jau ilgą laiką - geras klimatas, daug sluoksnių turinti multikultūrinė aplinka ir regioną supanti gamta paverčia miestą natūraliu traukos objektu. Ši kelionė buvo labiau spontaniška, nei ilgai planuota, bet turėjau keletą tikslų - patikrinti miesto kultūrinį pulsą, pasikapstyti vinylų dėžėse ir aplankyti Sintros nacionalinį parką. Na, ir užtektinai vietos “ten, kur akys nuves”.
Atvykau į sostinę birželio šeštadienį pliekiant +30 laipsnių karščiui. Kiek toliau nuo centro, atrodė, kad miestas ištuštėjęs. Vietiniai man pasakojo, kad savaitgaliais jie mėgsta pajudėti toliau į paplūdimius, gamtą. Visgi pavakare atvykus į Terreiro do Paço centrinę aikštę pasitiko veiksmas - vyko Pride Lisbon renginys, ant scenos pora didžėjų blastino Fisher ‘I’m Losing It’ tematikos muziką. Atrodė, kad buvo pasirinktas “kuo trankiau, tuo įspūdingiau” kelias, tad, panašu, kad miestas tikrai nesnaus. Vėliau atsirado planas pasitikti saulėlydį kitoje, pro miestą tekančios Težo upės pusėje esančioje Kristaus statulos papėdėje. Lyrinis nukrypimas, bet tai buvo vienas geriausių matytų saulėlydžių, o viską įprasmino gatvės muzikanto bosanovos-bliuzo dainos. Taip atėjo naktis, kuriai planą jau turėjau iš anksto.
Lisabonoje yra keletas naktinių erdvių, kurių programa patraukdavo dėmesį. Žymiausias iš jų, “LUX Fragil” klubas, sėkmingai veikia nuo 1998 metų ir atsiveža esminius elektroninės muzikos vardus - nuo techno sunkiasvorio Wata Igarashi iki plokštelių meistrės Eris Drew. Labai gaila, kad atvykau diena vėliau, nes vakar naktį čia praūžė naujas tendencijas šokių muzikoje diktuojančio kolumbiečių leiblo “TraTraTrax” showcase naktis, o šeštadienį buvo atoslūgis. Apšilti nusprendžiau mieste jau porą metų šaknis įleidusio lietuvio Tado Quazar įkurtame “Baras Darbas”. Atrodo, kad jis nemažai dėmesio skyrė vietos jaukumui - nuo audiofilams dedikuotos garso sistemos rūsyje, kokybiškų gėrimų/patiekalų meniu iki draugiško staffo. Nepataikiau ant muzikinio vakaro, bet prie vyno taurės smagiai šnektelėjau su barmene, kuriai prasitariau, kad žadu aplankyti “Outra Cena” klubą. “You’re likely to be in for a good atmosphere”, - šyptelėjo ji, pati vakar ten leidusi naktį.
“Outra Cena” gyvuoja vos metus, bet jau spėjo pakelti bangas miesto naktiniame gyvenime, viena to priežasčių - berlynietiška techno linija ir draugiška erdvė visiems. Klubas įsikūrė nuošalesniame rajone, 20 amžiaus pradžią menančiame industriniame pastate, kuriame tais laikais veikė vyno sandėlis ir distribucijos centras. Atvykau čia kiek po 1:00 valandos, tai yra įprastas klubo atsidarymo laikas. Prie įėjimo pasitiko besišypsantis bounceris, kuris iš pradžių paklausė, ar čia esu pirmą kartą, ir kas yra šiandienos didžėjų sąstate. Užteko pasakyti BADSISTA (kuri, beje, viena ryškiausiai žibančių pastarųjų metų Brazilijos baile-funk/bass scenos atlikėjų) ir vyrukas netruko paaiškinti klubo taisykles - draugiška queer bendruomenei, jokio rasizmo ar ksenofobijos, no-photo politika ir panašiai. Jau buvau pasiilgęs momentų, kai užduodami tokie klausimai, vadinasi, klubui rūpi, kas pas juos lankosi. Sumokėjau - 12 eurų, kurie yra jau ilgai yra fiksuota įėjimo kaina.
Apsauginiai atliko standartinę apžiūrą, užklijavo lipduką ant kameros, ir patraukiau tamsoje raudonai apšviestais betoniniais laiptais į viršų. Pakeliui į pagrindinę erdvę pastatyti cigarečių automatai, atsiskaityti galima su bare išsikeistais žetonais. Vilniuje tokiai misijai reiktų išeiti iš klubo ir ne garantas, kad rasi norimą produktą 500 metrų atstumu.
Centrinė klubo erdvė, atskirianti du stage’us, yra milžiniškas, bet minimalia mėlyna spalva apšviestas atriumas, kuriame galima klestelėti ant patogių odinių sofų, atsiremti į 25 m. siekiančius betoninius turėklus arba įsigyti gėrimų bare. Tamsos daug, bet jautiesi saugiai ir sunkiai identifikuojamas. Buvau pakankamai išvargęs po dienos klajonių, tad užsipilti bako nuėjau į šalia atriumo atskiroje erdvėje esantį barą, čia pasijutau, lyg būčiau gotikinėje/sci-fi filmo scenoje - neono lazeriai, raudonai apšviestas baras, o senos sienos atrodo bandė papasakoti istoriją. Aplinkui linksmai nusiteikusios draugų kompanijos, iš pažiūros, nemažai queer žmonių, o auditorija pasiskirsčiusi buvo tarp 20-35 metų. Sumokėjau 10 eurų už gintonicą, ir nėriau toliau.
Klube yra dvi scenos - THAT SIDE ir THIS SIDE, teoriškai, sukuriančios atsvarą viena kitai. THAT SIDE yra ilgas, keliais strobe’ais puoštas tunelis, primenantis Elasticos dancefloore’ą, čia nakties įžangoje klausiausi vietinių DJ Maboku ir DJ Nulo, kurie suko viražus nuo dubstepo iki ghetto electro. Nebuvo kažkas labai nustebinusio, bet retai girdimos muzikinės kombinacijos mano nuovargio foną pragiedrino, o prie nepriekaištingos garso Loud Professional sistemos galima likti šokt ilgiau. Vėliau patikrinau ir THIS SIDE. Aukštų lubų ir didelį angarą primenačioje erdvėje grojo portugalė Noia, o vėliau BADSISTA ir EVEHIVE duetas. Pirmoji man nepaliko įspūdžio - atidarymo setui pasirinko gal kiek per intensyvią 140 bpm techno beldyklą, kai šokių aikštelė buvo apytuštė. Net gausiai naudojama dūmų mašina nepadėjo. Prie pultų stojus minėtam duetui (~3:00 nakties), vaizdas pasikeitė, atsirado įvairovės - merginos mikliai žongliravo su techno, baile, ir bass kombinacijomis. Abi įnikusios į keturis CDJ’us, bet jautė vienas kitą ir motyvus keitė kas 5-10 minučių. Poilsio tūliems šokėjams jos nedavė, o jie atidavė grąžą tiek priešais didžėjas nuo jų skyrusias grotas (na, jaunimas jų vos neišlaužė), tiek salės gale. Aš ir pats nepastebėjau, kaip pradėjau šokti klumpakojį su viena puikiai muziką jaučiančia šokėja. Garso akustika man patiko, pora strobe’ų galbūt galėjo kiek geriau sinchronizuotis su muzika, bet tai nebuvo problema.
Išėjau iš klubo prieš 4 ryto, kai daugiau žmonių nustojo kimarinti atriume ant sofkučių ir prasidėjo prakaito sesija ankštoje THIS SIDE. Plačiau žiūrinti šokių muzika, draugiški žmonės, architektūriškai įkvepianti didelė erdvė. Ar aplankyčiau Outra Cena ir kitą kartą? Tikrai taip. Tiesa, jos ateitis neaiški, toks kultūrinis kvartalo pagyvėjimas gali būti laikinas ir jis ruošiamas paversti į gyvenamąsias patalpas. Vis tiek, rekomendacija apsilankyti.
——————-
Diuseldorfas - Salon Des Amateurs
Futbolas kažkada buvo didelė mano gyvenimo dalis, ir šią vasarą atėjo laikas atiduoti jam duoklę. Su vaikystės bičiuliu susiveikėme bilietus į abiejų palaikomos Anglijos rinktinės rungtynes Europos čempionato aštuntfinalyje, o tai reiškė kelionę į Vokietijos Vestfalijos regioną. Masės žmonių, alaus bačkos, sena gera agonija stebint anglų žaidimą, vėluojantys traukiniai - scenarijus beveik parašytas žvaigždėse.
Šioje žanro klasikos vertame scenarijuje pavyko įgyvendinti agitacinę kampaniją -nuvykti į Diuseldorfą, kuris besidominčiam alternatyvia scena, neturėtų būti svetimas. Pagrindinė to priežastis - nuo 2004 metų čia veikiantis baras-klubas “Salon Des Amateurs”, kuris išlieka viena įtakingiausių naktinio gyvenimo institucijų Europoje.
Saloną Diuseldorfo senamiesčio paribiuose įkūrė trys miesto meno mokyklos studentai, kurių intencijos nebuvo grandiozinės, o labiau orientuotos į bendros meno erdvės kultivavimą. Per 20 metų renginių amplitudė buvo plati - nuo ekspozicijų ir filmų rodymo iki workshopų bei klubinių naktų. Vieną savaitgalį čia vyksta tranzo vakarėliai, kitą - keisti avant-gardiniai šokiai. Salono kuruojamuose renginiuose pasirodė tokie virtuozai, kaip Philipas Glassas, Ryuichi Sakamoto, Ludovico Einaudi, o klube savo amatą formavo ir į pasaulinius vandenis tiltą nusitiesė ilgamečiai rezidentai Vladmiras Ivkovičius, Lena Willikens ir Bufiman. Vienas iš įkūrėjų Toulouse Low Trax (Detlefas Weinrichas) Salono iškilimu taip pat tapo geidžiamu artistu už Vokietijos ribų. Visų atlikėjų klausiausi gyvai ir Vilniuje, jų originalus požiūris į grojamą muziką ir nesitaikstymas prie šablonų yra Salono vertybės, apie kurias vis išgirsti iš ten buvusių.
Taigi, tą vasaros vakarą, po visų traukinių vėlavimų, vėlokai atsiradome Diuseldorfe, todėl supratau, kad teks praleisti renginio pradžią ir pora gyvų pasirodymų - Salone tą vakarą vyko 20 metų jubiliejaus festivalis. Tokiomis progomis gali tikėtis ir staigmenų, ir duoklės praeičiai, ir žvilgsnio į tai, kas bus aktualu ateityje. Praėję pro miesto centrą, kuris ūžė po vokiečių pergalės aštuntfinalyje, priėjome meno parodų centrą “Kunsthalle”, o tai, kad čia yra klubas išdavė neakivaizdi terasa ir tamsinti langai. Užkilom, pasisveikinom su pankiškai spinduliuojančia mergina bei apsauginiu ‘Boika’, ir įkišom nosį į vidų.
Erdvė minimalistinė, bet ryški detalėmis - po kaire puse driekiasi ilgas baras ir prie jo esantis DJ pultas, o dešinėje, palei vitrininius langus, raudonai apšviestas loundžas su odinėmis sofomis, ant kurių buvo tankiai susėdę žmonės. Toks jausmas, kad pataikėme ant apeigų, kurių įdėmiai klausėsi ir sėdintys, ir stovintys, baro gale vyko pasirodymas prie multifunkcinių staklių. Stebėjome Feintmotorik instituto kolektyvo pasirodymą - trys vyrukai grojo patefonais, ir į darbą dar pasitelkė ritmo mašinas bei sintezatorius. Nieko panašaus prieš tai nebuvau matęs, bet visa tai atrodė, kaip spontaniškas žaidimas su plokštelėse įrašytais garso įrašais ir lėta, analogine ritmine linija. Kiek vėliau išsiaiškinau, kad kolektyvas buvo vienas pirmųjų pasirodžiusių Salone 2004-aisiais, džiazavo tada, džiazavo ir dabar.
Netrukus stalai buvo iškraustyti, ir erdvė tapo šokių aikštelė. Nustebau, kaip greitai į ją susirinko žmonės. 12 nakties vairalazdę perėmė Diuseldorfe užaugęs, Berlyno OHM klubo rezidentas Orson, kuris įvairavo šokius su solidžiu UK house/bass setu, patiko, kaip gerai įsiliejo breakbeatiniai latina ir tribalistiniai intarpai. Namudinėje, bet kokybiškoje garso sistemoje galėjai girdėti užtektinai. Klube telpa apie 150 žmonių, dar kokių 50 buvo terasoje, bet cirkuliacija šokių aikštelėje visad buvo gyva, vietos teoriškai nebuvo, bet visi jautė ir puoselėjo tą erdvę aplink save, todėl nebuvo diskomofrto. Spalvingų personažų buvo nemažai, sutikom baikerį, Matricos veikėją, menininkus, futbolo fanus, jaunas katites ir vidutinio amžiaus žmonių. Šoko ir vienas 60+ senjoras, mes jį praminėm Clintu Eastwoodu (na, galbūt jo brolis), kuris viso vakaro metu demonstravo puikius šokių judesius, tokius matydavai geriausiose tėvukų VHS kasetėse. Lauke tuo tarpu jau buvo uždėtas įėjimo mokestis, pankė su apsauginiu kruopščiai vykdė face-kontrolą.
Vakaro intriga buvo Tolouse Low Trax setas. Klubo pradininkas ir programos vadovas anksčiau man klube buvo pažįstamas dėl savo industrinės ir leftfield pusės, bet buvau nustebintas, nes jis pratęsė Orsono vagą, jungdamas bass/amapiano ritmus su lėta, klampia elektronika. Tokie eksperimentai gal parodo ir paskutinius metus vykstantį pokytį Europoje, kurioje vis labiau dominuoja laužyta arba pumpuojanti UK linija. Dominuoja ne be reikalo, nes atsirado gero productiono, o aukštas tempas tik prideda papildomų taškų, kai turi masę įvairių sluoksnių žmonių. Šiuo atveju, Dieteris apjungė seną tradiciją su tuo, kas yra aktualu, bet išliko ištikimas sau ir grojo lėtu tempu.
Nepastebėjom, kaip pokalbių ir šokių sūkuryje viskas persirito link 4 ryto, DJ pareigos atiteko Claude Blimey, išgirdom nemažai dubstepu paremtos šokių/klausymo muzikos. Vakaro programai ir eigai (kontekste yra ir ilgametę draugystę pažymėję shotai) skiriu 10 balų, nežinau, kas vyko vėliau, bet įsitikinau, kodėl Salonas yra tokia vertinama institucija - tiek dėl muzikinės edukacijos, tiek dėl auditorijos, kuri puikiai žinojo, kur randasi.
Bendrai, Salonas, Outra Cena, pokalbiai su žmonėmis ir vizitai plokštelių parduotuvėse tik dar labiau patvirtino tai, ką matau dabartiniame Europos elektroninės muzikos žemėlapyje, ir ko trūksta pas mus.
P.S: man berašant šį tekstą, Salonas paskelbė apie dar vieną paminėjimo šventę, rugsėjo 20 dieną. Joje ir pasirodys mano anksčiau minėti rezidentai (buvo keista, kad jų nebuvo vasarą, bet dabar jau susivedė galai).
P.S.S: kaip viskas skamba Salone vakarėlio įkarštyje (įrašyta iš ragelio per Wilikens & Ivkovičiaus setą):
Riversound festivalis Kernavėje
Apie festivalius Lietuvoje rašiau prieš tai buvusioje apžvalgoje, ir Riversoundą įtraukiau, kaip vieną, kuris būtų vertas smalsioms ausims ir akims. Mano dėmesį jis patraukė jau nuo debiutinių 2022 metų, jį organizuojantis duetas - Karolis Trippsy ir Adomas Gido - yra išmaišę nemažai pasaulio ir Kernavėje yra įkūrę vieną moderniausių garso studijų Lietuvoje. Visgi laikas visad iššokdavo nedėkingas apsilankymui, bet šį kartą pavyko paskirti jam penktadienio naktį ir kitos dienos pusdienį. Todėl mano apmąstymai yra apriboti laiko rėmų, ir to, ką sužinojau/išgirdau per tą laiką.
Festivalio komunikaciją stebėjau ilgą laiką, ir man ji nebuvo patraukli - pradedant vizualiąja dalimi, labiau primenančia 2010 metus, baigiant aprašymais, kurių, atrodo, nieks neprafiltruodavo, buvo palikta klaidų ir robotiškumo. Aišku, kad festivalis labiau orientuotas melomanams ir gilesnių atradimų ieškantiems žmonėms, bet bilietų pardavimas ir tonas taip pat žaidžia svarbią rolę long-rune. Trečią kartą organizuojamas renginys vyko Žolinių savaitgalį ir turėjo aktyvią programą nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, apjungdamas hipnotinio techno, downtempo ir tech house’o pasaulius.
Leidausi į Kernavę neturėdamas didelių lūkesčių, bet vedamas smalsumo. Atvykau po 21 valandos, ir nusiteikiau gerai, pamatęs, kad prie mašinų patikros punkto buvo vos vienas laukiantis ekipažas. Pabendravom su apsaugos darbuotojais, kurie pakankamai kruopščiai patikrino automobilį ir pasidžiaugė rasta viena tuščia stikline tara (“tai ko sakei, kad nieko neturi?”). Kadangi miegojau mašinoje, su džiaugsmu praleidau palapinės statymo dalį, ir parkinge apturėjęs pirmą raportą su scenos bičiuliais, patraukiau miško paunksne link pagrindinės teritorijos, kuri yra už maždaug 300 metrų. Neapšviestame keliuke iš balsų atpažinau draugus: sveiki, ką jūs, ir pirmyn į trasą.
Festivalyje veikė dvi scenos - River ir Forest, įsikūrusios beveik ant Neries krantinės. Abi jas skyrė didelė pieva, kurioje glaudėsi kokie 5 maitinimo prekeiviai ir workshopai. Maisto sau galėjo rasti ir veganai, ir picos mėgėjai. Bendrai, teritorijoje nebuvo daug žmonių, spėčiau, kokie 200-300, todėl atrodė, kad visi stipriai išsibarstę. Iš vienos pusės, tai tik į naudą žmonių suartėjimo ir bendrystės atžvilgiu, kita vertus, pustuštė, o kartais, ne vieno žmogaus neturinti šokių aikštelė neatrodė įkvepiančiai ir iškėlė klausimų, ar tikrai tie du stage’ai nakties metu yra reikalingi.
Man atvykus, pagrindinėje scenoje savo pasirodymą baiginėjo Lietuvos dub scenos veteranas grad_u. Pati scena atrodė kaip šventykla, kurioje psichodelinė estetika susidėjo iš pažiūros vienas kitam prieštaraujančių instaliacijų. Akcentas buvo padėtas ant stage’o lubų pakabintų keliasluoksnių lempų - tai atrodė, kaip moderni japoniškų žibintų interpretacija. Tuo tarpu centrinė, ornamentais padabinta neoninė struktūra ir mandališkų raštų instaliacijos aplink DJ boothą sufleravo psytranzo leitmotyvą (tokias instaliacijas dažniausiai gali matyti tranzerių renginiuose). Tad būnant tokiame kupole galėjai jausti ir harmoniją dėl minimalizmo, bet ir esi suintriguotas dėl kažko daugiau, nei įprasta hipnotinė vaga. Užbėgant viskam už akių, apšvietėjams ir projekcijų kūrėjams - komplimentai dėl puikaus vizualinio pateikimo, kuris buvo išsiplėtęs ir į miško tankumynus, prie to dirbo jau ne vieną sėkmingą rodeo turėję meistrai.
Tą naktį pagrindinėje scenoje su protarpiais pavyko paklausyti 3 valandas trūkusio švedų veterano Sebastiano Mullaert gyvo pasirodymo, kuris melodijiniu house-techno skambėsiu įvilko į socializavimosi atmosferą. Man tų trijų valandų atrodė kiek per daug, pusiaukelėje jau norėsi daugiau pokyčio, bet tai, kaip jis apjungė turimus instrumentus istorijos kūrimui paliko neblogą įspūdį. Po jo sekė Acidteric (Adomo Gido) setas, jo paklausiau tik antrą dalį, ir kur tikrai išsijudinau, tai per kulminavusią tranzinio breakbeato dalį. Netgi šalia trypčiojęs ir “kažko įdomiau” laukęs reiveris (tikrąja to žodžio prasme) skėlė “oba, grok jurgeli, grok”. Vėliau scenoje pasirodė Lenkijos hipnotinio techno scenos veteranas Blazej Malinowski, kurio sete distopija pynėsi su metalurgiškumu. Gražūs soundscape’ai su keliais daugiau žadančiais panirimais į tranzinę vagą, bet tai kažkur plačiau neišsivystė ir setas buvo daugiau/mažiau linijinis. Negėriau daug, bet ir jaučiau, kaip nuovargio padalos auga, trumpai paklausiau Andreas Navigarre, dar vieno užsienio svečio su hipnotinio techno bagažu, seto pradžios (neįkvėpė), ir prieš 5 ryto nuėjau miegot.
Per tą laiką buvau užsukęs ir į atviroje erdvėje esančią Forest sceną, joje Ksenia Kamikaza blastino šokių muziką dviem žmonėms. Vėliau suomis Kaspiann, kurį dėčiau prie headlinerių kategorijos, grojo downtempinį hipnotinį setą, bet tuščiame lauke trūko vietos (palapinės, ar kokio gaubto) įsitaisyti ir priimti klausymo motyvą. Kitą dieną čia savo showcase turėjo lietuvių Ramu Records kolektyvas, kur viskas atrodė kitaip - šiltas oras, pakritimas ant hamakų ar gultų, ir galėjai mėgautis momentu.
Dienos metu išryškėjo ir festivalio teritorija, kuri dėkinga veikloms - pakritimui ant žolės, išsimaudymui upėje, žaidimams ir neįpareigojančiam muzikos klausymui. Jeigu labai norėjai, tai galėjai eit į miškus paklaidžiot ar pažvejot. Pagrindinis stage’as buvo perkeltas į šalia jo esantį barą, galbūt dėl to, kad pati scena neatrodytu hiperbolizuota, kai tik 10 žmonių buvo aplinkui. Workshopų ar kitų veiklų pusdieniui praėjus nemačiau veikiančių. Turėjau grįžt į Vilnių, nors antros nakties programa man atrodė gerokai įdomesnė.
Išvažiuodamas, galvojau, ką pamačiau per pusantros paros. Gerą įspūdį paliko garso sistema - girdėti mikrodetales yra viena svarbiausių privilegijų, kurias gali turėti šokėjas/klausytojas. Žmonių nebuvo daug, bet ore jaučiau smalsią kolektyvinę energiją, kuri prisidėjo prie komforto. Auditorija persisluoksniavusi - nuo tokių, kur gal niekad neišvystum įprastoje klubinėje naktyje, iki jau minėto reiverio, kuris pasakojo, kad tiesiog mėgsta tūsint ir išsikrauti festivaliuose dar nuo Tundros laikų. Pasigedau daugiau žmonių iš scenos, ar tų, kurie tikina neturintys pasirinkimo. Jeigu ilgiau pabūčiau, tai gal ir įdomesnių patyrimų ar istorijų išsivežčiau. Visgi mažiau ir žinančių kur atvažiavo žmonių grupė dažniausiai sukuria artimą atmosferą. Keista buvo, kad naktį už alų bare chargino 6 eurus, o ryte atėjus - 7 eurus. Atseit, puodelį galėjai grąžint, bet kai atėjai to padaryti kito stage bare, barmenams tokia procedūra buvo naujiena. Klaustukas, kaip barmenai būtų susitvarkę, jeigu festivalyje būtų daugiau žmonių, nes dažnai atrodė pasimetę ir kas minutę nustembantys dėl savo darbo priemonių ar eigos.
Manau, kad festivalis turi daug potencialo toliau augti ir suteikti alternatyvą tiems, kurie pavargo nuo masių. Muzikinis ir vizualinis pamatas tam sukurtas yra geras, lokacija 10/10, bet atrodo, kad didesnė organizacinė komanda ir kelių namų darbų padarymas galėtų suteikti daugiau aiškumo, patogumo bei lankstumo paprastam lankytojui.
——————
Vasarą dar spėjau aplankyti ir Juodkrantę, kur vienas iš legendinės Smalos vakarėlių serijos organizatorių trijulės Simas Slabačiauskas kiekvieną ketvirtadienį paplūdimyje groja muziką saulei besileidžiant. Jau kurį laiką jis yra atitrūkęs nuo klubinės scenos, ir parodė savo kryptį, kai organizavo dieninius šokius - konceptas, kuris pas mus Lietuvoje toliau lieka plėtojimo lygmenyje. Na, o Juodkrantėje jis suburia visus - šeimas su vaikais, smalsų jaunimą ir tuos, kuriems atmosfera svarbiau, nei betikslis triukšmas. Didžėjus čia neužima centrinės pozicijos, o labiau yra kaip katalizatorius socializacijai ir buvimui momente. Atvykęs gali pasirinkti - medituoti, žaisti tinklinį, eiti šokti, skaityti knygą ar tiesiog turėti gyvenimišką pokalbį su savais, ar naujais pažįstamais saulėlydžio akivaizdoje. Tą vakarą, kai atvykom, grojo Simas ir nidiškis Lukas Feser, kurie sukūrė prasmingą soundtracką vasaros uždarymui. Galbūt kažkada užsikurs ir šokiai ant jūros kranto, bet tam turi ateiti tinkamas momentas ir laikas. O iki tol, belieka palinkėti Simui sėkmės.
Ko klausiau šią vasarą?
Rubriką, kurią turiu kiekviename įraše, šį kartą pakreipsiu kitaip ir paskirus muzikinius relyzus paliksiu kitam kartui. Dabar nusprendžiau pasidalinti tuo, kuo žmonės gal nelabai dalinasi - miksais. Per savaitę kelias valandas paskirti geram miksui nėra didelė problema, o veikiau atvirkščiai, tai gali praturtinti ir įkvėpti dieną visai kitaip. Štai mano favoritai:
Paquita Gordon "COPENHAGEN" (RINSE FM)
Paquita Gordon geriau žinoma, kaip peak-time house muzikos didžėja, meistriškai apjungianti klasiką ir modernizmą. Groja išskirtinai iš vinylų ir tai daro aukštu pilotažu. Vasarą ji startavo su laikina rezidencija Rinse FM radijuje, o laidose skamba neklubinės muzikos įrašai, juose atlikėja sukūrė keliaujant įvairiuose Europos miestuose. “Copenhagen” vienas iš tų, kuriuose dominuoja jazzas, bet klausantis sulauki malonių posūkių kitur. Puikus miksas ramiam vakarui namuose, ar su antrąja puse.
Sundays are for… Pjenne (Delayed)
Delayed miksų serija man labai patinka, nes kviečia atlikėjus pagalvoti kitaip apie sekmadienio nuotaikos konceptą. Apsidžiaugiau, kai pamačiau serijoje Pjenne, australų didžėję ir kuratorę. Jos muzikoje yra tiek daug artimos nostalgijos ir neapčiuopiamo gyvumo, kad ir dar pats neišsiaiškinau, kur šuo pakastas. Pjenne digina giliai, ir į kiekvieną miksą žiūri rimtai, tai atsispindi emociniame, kokybės ir istorijos pasakojimo lygmenyje. Šitas miksas ne išimtis, 90-ieji sutinka 2024-uosius IDM ir trip-hopo pavidale.
MIX060 - S.O.N.S [Live At VG+] (首爾)
Ar yra žmonių, kurie perklausė 7 valandų miksą vienu kartu? Prisistatykit, ir pasidalinkit įspūdžiais. Miksų klausymo strategijų gali būti visokių, o aš šį klausiausi ilgame pasivaikščiojime Vilniuje, pabaigiau kitą dieną darbuose. S.O.N.S yra puikios Seulo leidyklos Junction Forest galva, ir kokybiškos hipnotikos archeologas. Šiame gyvai įrašytame pasirodyme 宀 klube Honkgonge jis serviruoja daug brangakmenių, kurie susilieja į solidžią house ir tranzo mozaiką. Pasiruoškit kelionei.
Further Inward ✧ TSUNIMAN (A Strange Wedding)
Marselyje reziduojantis A Strange Wedding ne tik leidžia puikią muziką, bet ir kuruoja savo laidą RINSE FM, kurioje hostina šiuolaikinio tranzo ir techno atlikėjus. Dažniausiai tie miksai būna su aukštos kokybės ženklu, ne išimtis ir šis TSUNIMAN, didžėjos iš Londono, įrašas. Daug spalvų, pumpuojantis bassline ir persisluoksniavusi psichodelika mane užkabino.
AD93 /w Enya (NTS)
AD93 yra vienas mėgstamiausių mano leiblų, kur gali rasti visko - nuo modernios elektronikos iki vargonų muzikos. Leidyklos įtakai toliau augant, paprastas klausytojas gali rinktis ir kasmėnesinę jos laidą NTS, kur gali išgirsti dar ateinančius leidinius ir svečių miksus. Vienas įsiminusių įrašų šią vasarą buvo su svečia Enya - nuo drone’inės eksperimentikos iki baladžių, ji suvyniojo puikų klausymo miksą.
Dekmantel Podcast 472 - Konduku (Dekmantel)
Konduku yra vienas tų prodiuserių, kurie nevengia eiti į paribius ir pristatyti techno muziką kitu pavidalu. Kūryboje tai atsispindi neįprastose struktūrose ir garso inžinierijoje, o miksuose užkabinti klausytoją jam nereikia šlagerinių šablonų. Šis Dekmantelio miksų serijai įrašytas setas nėra nušvitiminis, gal labiau tiesmukiškas, nei tai, ką jis groja, bet pats istorijos kūrimas ir panardinimas į hipnozę man paliko įspūdį.
Ačiū, kad skaitote ir tikiuosi, kad laikas su manimi neprailgo.