2024 žiema: De School uždarymas ir garbingas lietuviškas exportas
Įspūdžiai iš paskutiniojo vakarėlio Amsterdamo esminiame klube, pamąstymai apie penkto lietuvio debiutą Berghaine ir 2024 m. lietuviškų leidinių apžvalga.
2024-ieji įgavo pagreitį. Truputi paragavęs Amsterdamo ir susikalibravęs fokusą naujam įrašui, sugrįžtu pasidalinti įspūdžiais ir apžvelgti tai, kas krito į akį lietuvių kūryboje bei jų blykstelėjime svetur.
De School - paskutinis šokis
Šypsenos. Meilė kiekviename metre. Laisvė būti tuo, koks esi. Organizacinė tvarka. Aukščiausia kartelė muzikai. Kaip dažnai mes turime tokią prabangą kalbėti superlatyvais apie patirtį muzikos festivalyje, klube ar renginyje?
Sausio mėnesį grįžau iš kelionės Amsterdame, kur duris užvėrė esminis miesto klubas ir kultūros centras De School. Iki apsilankymo apie šią vietą girdėjau tik artistų bei šokėjų atsiliepimus, kuriuos dažnai vienijo bendras vardiklis “čia gyvena kokybiška muzika, gera ir saugu būti, nekantrauju sugrįžti”. Teko kalbėtis ir su kitais, kurie pabrėžė, jog 2016 metais įsikūręs klubas iki pandemijos turėjo problemų su rasizimu personalo atžvilgiu, arba tai, kad atsidaręs iš naujo, jis suskystėjo bookingais ir face controlu prie durų.
Kad ir kaip ten būtų, De School buvo žinomas, kaip plataus muzikinio spektro namai ir gera talentų kalvė. Klubas prisidėjo prie to, arba išaugino naują didžėjų kartą (Elias Mazian, Fafi Abdel Nour, Mad Miran, Identified Patient), pakėlė laipteliu aukščiau jau prasimušusius (Young Marco, Job Jobse, BSS) bei atidavė duoklę veteranams.
Pats turėjau progą įsitikinti klubo aura per dvi dienas. Ir geresnės progos apsilankyti jame turbūt nebuvo, nes pataikiau ant ‘Het Einde’ - klubo uždarymo vakarėlio. Ažiotažas buvo didelis. Bilietai į 64 valandas trukusį renginį buvo išgraibstyti vos kelios valandos nuo jų paleidimo, jo dieną kažkas pakūrė Youtube transliaciją su kameromis fiksuojančiomis vaizdą prie įėjimo į pastatą, o Reddite vyko diskusijos 24h per parą. Aš atidarymo dieną (penktadienį) nusprendžiau išbandyti eilės patirtį. Norėjau paklausyti Knekelhuis leiblo galvos Marko Knekelhuiso (neseniai pasitraukusio iš aktyvaus didžėjavimo), kuriam buvo suteikta duoklė atidaryti klubą. Visgi tą teko pamiršti, nes eilėje praleidau 2,5 valandas. Prieš užeinant į klubą svečius pasitinka vienas iš administratorių. Jeigu tavo atsakymas į klausimą “ar pirmą kartą?” yra teigiamas, jis maloniai paaiškina klubo politiką apie pagarbą bei toleranciją kitiems, kaip elgtis, jei jautiesi nesaugiai ar sustreikavo sveikata. De School nuolat propaguoja tai ir viešoje komunikacijoje, tad komplimentai jiems už nuoseklumą. Užbėgant įvykiams už akių, klubas puikiai kontroliavo žmonių srautus, ir patalpose niekad nebuvo per ankšta (užuojauta tiems kovotojams, kurie atstovėjo 9-10 valandų laukiant eilėje). De School neturi rūbinės, bet yra aibė spintelių pasidėti daiktus (3 eurai už vienkartinį žetoną), tokia praktika seniai reikalinga ir būtų puiki Lietuvoje. Įėjimas - 50 eurų be galimybės įeiti atgal.
Klubas įrengtas buvusioje mokykloje, ir bevaikščiojant koridoriais, gali įsitikinti, kokį šaunų darbą čia padarė ir dizainerių, ir meno kuratorių komanda. Didelės erdvės čia užpildytos instaliacijomis, kurios gali pasirodyti neakivaizdžios, bet laikui bėgant sukuria jaukią vietos pajautimo ir laiko praradimo percepciją. Po vieno šokio sprinto nuėjau atsisėsti tamsioje lounge zonoje, apsuptoje rožinių instaliacijų. Praėjus 15 minutėms, jau šnekėjausi su pora apie tai, kaip jie susipažino De School sodelyje (rūkykloje) prieš 7 metus, kartu patyrė geriausius laikus ir muziką savo gyvenime, o dabar jau yra ir susituokę.
Kalbant apie infrastruktūrą, baruose buvo galima pasistiprinti bananais, o valgykloje užkąsti sriubų ir sumuštekų. Užkandžiai, kai esi ilgojoje distancijoje arba jau antrą dieną kaip vakarėlyje, turėtų būti kiekvieno didesnio klubo agendoje (mūsų Elastica prieš kelias savaites taip pat ėmėsi rūpintis šokėjais su užkandžiais klube). Lengvai pasiekiamoje vietoje buvo įsikūręs ir ‘Safe Lab’ punktas, kuriame žmonėms buvo teikiama informacija apie saugų drugsų vartojimą, o pasijutus blogai - padedama. Viskas vienoje vietoje, ir pritaikyta įvairiems poreikiams. Dar atskiroje patalpoje veikė ir Echobox Radio, kur miela draugė ir buvusi De School meno vadovė Loma Doom kalbino įvairius žmones, prisidėjusius prie institucijos vystymosi. Žmonės, kurie negalėjo dalyvauti, galėjo dienomis ir naktimis klausyti veiksmo bei istorijų per radiją.
Muzikos erdvių per visą savaitgalį veikė 4-5. Dvi iš jų buvo visada reguliarios, jos turi ilgą praeitį. Club - minimalistinį apšvietimą turintis 30-40 m. ilgio platus rūsys, kuriame tamsa pasiglemžia ir gali prarasti laiko pojūtį su psichodeline muzika bei nepriekaištinga, krūtinę nokautuojančia garso sistema. Mane maloniai nustebino vietinė DJ Leoni su tranzo-leftfieldinio techno kombinacija, taip pat įkvepiančiai skambėjo Berghaino nuolatinė DJ Maria. Muzieklookal scena, dar žinoma, kaip vieta, kur šokėjai pasitinka saulėtekį poliarizuotų stiklų akivaizdoje (kažkas panašaus yra Gallery 1986). Vėlgi, didžiausią įspūdį išsinešiau paklausęs merginų, tapusiomis atradimais, - Anz ir Nala Brown - kurios paserviravo puikius išsišakojimus iš bass ir breakbeato. Dar teko paklausyti Oceanic, kuris nustebino įdomiais melodijiniais sprendimais laviruojant nuo tech houso iki hipnotinio techno - retai tenka išgirsti tokias kombinacijas. De Laseriij erdvė, į kurią patenki kaip į kokį Paslapčių kambarį praėjus pro tualetus, buvo šviesiausia ir intymiausia. Pataikiau ne tik ant pašėlusių šviesistų abiejomis dienomis, bet ir savoje stichijoje buvusio Call Super, kuris įvilko į kolektyvią mutantinės hipnotikos sesiją. Jis vis dar sugeba nustebinti. Daug aistros ir groovinės eksperimentikos išgirdau ir iš londoniečio Bake, jam nebuvo lengva užduotis perimti pultus po euforinio BSS & Merel Rhizoom pasirodymo. Bet sugrojo taip, kad jis patektų į mano bookingų A sąrašą. Kitos erdvės Cloj ir Cafe buvo atidarytos sekmadienį ir čia daugiau buvo nutrūktgalviškumo ir eksperimentikos, taip pat buvo transliuoti filmai.
Išgirdau daug kokybiškos ir ateities muzikos, kuri laužė žanrines linijas ir turėjo mažai statiškumo. Čia tu sunkiai parduotum žmonėms tech ar minimal house’ą. Socializacija ir vakarėlio papildomas extra faktorius išplaukia iš dinamiškos, nuotykingos muzikos šokių aikštelėje ir lūkesčių didžėjams. Teko su pora grojikų pakalbėti ir apie tai, kad jiems norėjosi pridėti “extra”, nes atmosfera buvo trancendentinė. Visgi riebus pliusas ir klubo programos vadovams, čia nepalikta vietos bullshitui.
Kas dar? Atgaiva, nes nebuvo krūtines išpūtusių IQOSinių macho su kožomis ir išsičiūsčiūsių katičių, nežinančių kokiame vakarėlyje randasi. Buvo prasmingos istorijos, kurioms nėra tęsinio rūkomajame. Nuoširdūs, gražūs žmonės, kurie solidarizuojasi dėl vienas kito. Keistai malonus prakaito, kvepalų ir dūmų mašinos kvapas sekmadienio vakarą. Galvoje besidėliojantys bookingų scenarijai.
Dar kartą įsitikinau, kad mums dar toli iki tos kultūros, bet tai nereiškia, jog negalime dėl to dirbti. Mūsų šokėjai ir vakarėlių entuziastai dar nėra įsisamoninę, kad reguliarūs išvažiavimai svetur ne tik praplečia akiratį, bet ir duoda pridedamosios vertės mūsų kultūrai.
P.S: kelionėje dar apsilankiau Garage Noord ir RadioRadio klubuose, apie tai per daug nesiplėsiu, bet pataikiau ant kokybiškų naktų ir užtvirtinau pirminį įspūdį apie buttechno (bene aktyviausiai Ukrainą palaikančio ruso) muziką bei meistriškumą.
——-
Tadanas Berghaine (Säuleje).
Lietuvius, reguliariai ir sėkmingai grojančius užsienyje, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pastarąjį dešimtmetį tai pasiekė Manfredas, Roe Deers, Mario Basanov (Ten Walls), Under Black Helmet, Ernestas Sadau. Tai nereiškia, kad neturime talentingų prodiuserių ar didžėjų, bet išsimarketinti save konkurencingoje ir save suvalgančioje rinkoje mūsiškiams, atrodo, yra sizifo darbas.
Perspektyvų visgi yra. Tadan (Tadą Majerį) galima laikyti Lietuvos naujojo tranzo švyturiu, kuris pastarąjį dešimtmetį rezidavo Londone ir po truputi konstravo savo, kaip prodiuserio identitetą. Ryškų įspaudą palikęs ir garsiai apie savę prabilęs relyzu DJ Normal4 kuruojajame Mana Abundance leible, 2022 m. Tadas įkūrė savo Area127 leidyklą, kurioje per dvejus metus užderėjo trys plokšteliniai relyzai bei tiek pat digital kompiliacijų. Vienoje iš jų jis subūrė eilę prodiuserių pirmą kartą kolaboruoti ir sukurti naujas garsines linijas, kitoje jis suteikė platformą tiems, kurie nėra išgirsti ir turi dešimtis ar kelis kelis šimtus followerių viešose platformose. Leiblo vystomas aukšto voltažo tranzas, tekno ir techno yra tarsi atskiroje nišoje, kuri lėtai, bet pradeda prigyti didesnėse Europos scenose. Tokia yra Berghainas, turintis eksperimentinei ir alternatyviąjai tamsesnei linijai dedikuotus ketvirtadienius Säule erdvėje. Na, ir Tadas pelnytai sulaukė įvertinimo bei buvo pakviestas čia sugroti įžanginį setą vasario 22-osios vakarėlyje su progresyviu X-Dream duetu. Kaip Tadas pats pasakojo, jis turėjo puikią patirtį suteikti vakarėliui dvasią ir pamatyti, kaip iš tuščio danceflooro jis tampa pilnu. Su būriu draugų šalia.
Mano žiniomis, Tadas tapo penktuoju lietuviu pasirodžiusiu Berghaino kuruojamuose renginiuose. Prieš tai institucijos duris jau buvo pravėrę Mario Moretti, Ernestas Sadau, Under Black Helmet ir Artūras Bumšteinas.
Džiugu, kad Tadas vis dažniau pasirodo užsienyje ir tai yra jo ilgų valandų dirbant studijoje bei grassrootinant vaisius. Žinau, kaip jis atsidavęs savo amatui ir yra pilnai vedamas širdies. Keista, kad promoteriai Lietuvoje jam nesuranda vietos klubuose - pastaraisiais metais jį buvo galima išgirsti Opiume, kur jis sugrojo savo LIVE setą Opiume per Electric Shapes vakarėlį, taip pat Yaga festivalyje ar vienetiniuose minimal.lt vakaruose.
Visiems skaitantiems, kviečiu įsijungti Tado Radio Vilnius laidą, kurioje puikiai atsiskleidžia jo, kaip diggerio ir skirtingų garsinių išraiškų specialisto identitetas. Ir įsijungti paklausyti, kokius garsus jis prodiusina dabar.
Nauji lietuvių relyzai
Teatre - Scenes (self-released)
Jeigu reikėtų įvardyti, kas iš lietuvių išsiskyrė savo kūryba per pirmus du 2024 m. mėnesius, tai Viktoro Urbaičio a.k.a. Teatre albumas ‘Scenes’ būtų frontininkas. 2022 m. pabaigoje jis pirmuoju albumu ‘Metropolis’ pademonstravo savo universalumą ir potencialą deliverinti aibėje krypčių, o taip pat tai buvo simbolinis durų praverimas į jo vidinį pasaulį. ‘Scenes’ pavadinčiau to vešlesne ir labiau išgryninta tąsa, su mažiau grublėtumo. 14 kūrinių kompozicija prasideda energingai, su breakbeatiniu ‘Haunt’, kurio antrajame plane aidinčios svajingos reverberacijos pasufleruoja albumo vieną pagrindinių linijų. Išskyrus industriniu prakaitu alsuojančius 'Axis’ ir ‘Splitter’, likę kūriniai yra introspektyvūs arba žaismingai tyrinėja reivinius pavidalus. Kaip klausytojas, gali pasijusti tarpduryje tarp šokių aikštelės ir balkono - rūkai cigaretę bei iš šalies stebi, kaip vyksta gyvenimas abiejuose pasauliuose. Scenos. Trip-hopiniai ‘Long Afloat ir ‘Freefall’ (pasakiškas Ievos Semenaitės vokalas!) turi jaukaus kinematografiškumo ir dangišką energiją, o albumą uždarantis ‘All the Tides, All the Halls’ yra etiudas sapno pabaigai. Arba jo esmei.
Eivydas K - STOP/START (Sons of Traders)
Digital Tsunami kolektyvo pasiutelis Eivydas prodiusina jau ilgą laiką. Dar veikdamas po Urexboyfriend pseudonimu jis paleido į pasaulį ir EP, ir editų, kuriais jis grybštelėjo per tai, ką jis išgyveno namų aikštėleje Opiume - kalbame apie ebm, wave’ą ir lengvesnį leftfieldą. Metams bėgant buvo įdomu stebėti jo brendimą garso supratime, o ir fokusas kiek labiau persijungė į electro, techno ir aštresnį leftfieldą. Todėl pats laikas buvo išleisti muziką ne pačiam, o platformoje, kurioje natūraliai tiestųsi daugiau tiltų. Analoginiam ir nenupoliruotam skambesiui dedikuotas, berlyniečio Mike Tansella Jr. kuruojamas Sons of Traders leiblas priėmė pirmąjį Eivydo EP, kuris išėjo kasetės pavidalu. Pirmas blynas - tikrai neblogas. Keturi gabalai, kurie kvėpuoja purvu, kietakaktiškumu ir pankišku nesitaikstymu. EP skamba, kaip duoklė praeičiai, kuri jį suformavo ir dabarčiai, kurioje jis thrivina. Radiacija dvelkiantis INTO THE VOID ir lėtas ebminis sunkiasvoris UNTITLED artimi DT linijai, o štai distortintas armijinis EACH NIGHT AS YOU SLEEP I DISTORT THE FLOOR ir acidinis ABYSS turi senų gerų laikų Opiumo skambesio. Geri DJ toolsai užbuildinti ir išlaikyti atmosferą. Pavadinčiau EP protingu ir atsargiu išėjimu į platesnius vandenis (kasetės, beje, jau išgraibstytos), bet žinau, kad Eivydas neabejotinai turi daugiau smarvės padeliverinti laipteliu aukščiau.
BIG CHANGA - BIG CHANGA EDITS VOL.1
Nostalgija ir 90-ųjų dvasia alsuojantys lietuviški eurodance kūriniai kartais atlaiko laiko testą, kiti dažnai nugula į apatinius stalčius ir juos gali išgelbėti tik šiuolaikiškas apdailinimas. Tereikia turėti gerą uoslę ir supratimą, kaip techniškai tai išpildyti. Čia puikiai pečius surėmė naujas duetas Big Changa - sceną statęs ir gyvenimiškų džiaugsmų specialistas Šarūnas Šimaitis (Big Tasty/Less Feeling) bei taip reikalingo šviežaus house productiono neseniai įpūtęs Simonas Činga (Cport Cistema). Vyručiai dūrė tiesiai į tai, kas neakivaizdžiai pulsuoja mūsų kraujyje ir suteikė naują rūbą Aura & Diva, Sati bei Linos ir Vidurnakčio kūriniams. Breakbeatinė Saulė šokių aikštelėje puikiai tinka minimaliam atokvėpiui ir momentui su savimi. Draivinis 4x4 Aš Noriu Tavęs yra aistringas bangeris, per kurį: a) būtų tie žvilgsniai su artimiausiais b) griebčiau partnerę už liemens ir karštai pabučiuočiau c) pridegčiau cigaretę bičiuliui. O po to galimai už gražų gyvenimą išgertume shotą. Galų gale, Pabudimas sėkmingai įsilietų į vasarišką šokių setą. Big Changa smogs ir vėl, wait for it.
2024 metų pradžia užderėjo ir kitais leidiniais, bet jiems skirsiu atskirą straipsnį. Dar ir daugiau minčių sukasi galvoje, kurioms ateis laikas išeiti į eterį.
Ačiū, kad skaitote.
Patiko!
Smagiai susiskaite 🙌🙌