Pirmasis 2024 metų ketvirtis praėjo akimirksniu. Apsilankiau „Kino pavasaryje“, išgirdau toną geros muzikos ir tai suspaudžiau į šį tinklarasčio įrašą.
Trupiniai:
Kovo mėnesį praūžė “Kino pavasaris”. Šiais metais jo programa man nebuvo įtikinanti, bet atradau prasmingų kūrinių, po kurių išsinešiau stiprias emocijas ir idėjų. Vienas iš favoritų - intymus ir turtingą legendinio kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto karjerą įprasminęs filmas-koncertas “Opus”. Kovą su vėžiu pralaimėjęs japonas paskutiniais gyvenimo mėnesiais sukaupė paskutines jėgas atlikti sau svarbiausius kūrinius prie fortepijono, o nesuvaidintos emocijos, puikus kameros darbas ir dėmesys detalėms pavertė žiūrėjimo patirtį ypatinga. Jį vis dar galima pamatyti kine, tad rekomenduoju nueiti.
Su kiek kitokia pakilia emocija išėjau po Talking Heads “Stop Making Sense” koncerto. Nebuvau šios roko grupės fanas, bet dar gerokai prieš filmą rijau vokalisto Davido Byrne knygą “Kaip veikia muzika”, kurioje jis filosofuoja apie muzikos daugiasluoksniškumą, istoriją ir kaip buvo formuojama pati grupė. Koncertas buvo nufilmuotas Los Andželo teatre, 1984 metais, ir jame netrūksta tam laikmečiui originalių scenografinių sprendimų, puikių kostiumų, o svarbiausia - pamažu tave įvelkanti muzikinė linija. Kaip Byrne’as pažymėjo knygoje, koncertų metu nebuvo patoso ir bandymų užkalbėti publikai dantis pigiais triukais. “Stop Making Sense” koncerte buvo tiesiog padeliverinta kokybė iš savęs, ir man patiko natūralumas bei energija, kuria pulsavo grupės kolektyvas. Draugo replika “mes gyvename simuliacijoje”, kai kino salėje susirinkę žmonės plojo po dainų, daug ką pasako.
Ne kiek muzikinis, bet garsui svarbų akcentą dedantis režisieriaus Phạm Thiên Ân filmas '“Geltonajame šilkverpio kokone” filmas panardino į tranzo būseną. Filmas pasakoja apie trisdešimtmečio vyro kelionę į save po svainės mirties, bei tyrinėja žmogaus egzistencijos ir tikėjimo klausimus, o tam puikią terpę sukūrė ne tik gudrus kinematografiniai sprendimai, bet ir nuostabus garso montažas. Jis apėmė Vietnamo gamtos garsus, dialogus, tylą ir neakivaizdžią muziką (Counter-Strike ir cs_italy žemėlapio fanai - jūsų lauks Pavarotti siurprizas). Po filmo išėjau ne tik su klampiais apmąstymais, bet ir su prasiplėtusia klausymo periferija, atrodo, girdi viską aplinkui 5 kartus geriau.
UNESCO Berlyno techno kultūrą įtraukė į Vokietijos federalinio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Taip buvo pripažintas techno indėlis į kultūrinį miesto identitetą, ir tai, be abejo, yra svarbi žyma, kuriai turėjo laikas ateiti. Kai tai oficialiai galime vadinti mainstreamu, dabar laikas jaunąją kartą šviesti su istorija bei šaknimis, bei neleisti pamiršti, kad ilgą laiką ši kultūra buvo paribiuose ir nepripažįstama.
Lietuviškas leiblas, podcastų serija “Electric Shapes” atšventė savo šeštąjį gimtadienį. Šia proga buvo išleista pirmoji leiblo plokštelė, pagrindą jam padėjo vokiečio Kalocain keturi kūriniai ir šeši remixai, kurių autoriai - mūsiškis Patricia Kokett, DJ Normal4, Jacques Satre, Frankfurto Bass, Dogpatrol ir Henry Greenleaf. Daug meilės į leiblą ideda leiblo įkūrėjas Aleksandras Lukačiovas, o pats jame dažnai sau randu artimos psichodelinės muzikos, kuri kartais nepelnytai lieka paribiuose. Užsukit čia pasikapstyti.
Kas labiausiai įsiminė iš vakarėlių? Bandžiau išmąstyti, kas man iš tikrųjų patiko, bet galėčiau daugiau kalbėti apie pavienius pasirodymus, nes klubų bookingai nebuvo tokie, kad sukaustytų didelį smalsumą. “Lizdo” komanda surengė dviejų dienų “Audros” festivalio showcase’ą - penktadienis buvo dedikuotas gyviems pasirodymams, šeštadienio fokusas - šokiams. Buvau pirmą dieną, smalsumas paėmė pirmą kartą paklausyti saksofonisto Bendik Giske, kurio muzika po truputi augo kolekcijoje. O buvo jauku. Nors jis turejo pora sutrikusių momentų ant scenos, bet jo kuriama magija su jautriomis, melodinėmis linijomis kalbėjo pati už save ir sukūrė akademinę atmosferą Auditorijoje. Vėliau sekė visiškas kontrastas - energingas Coucou Chloe pasirodymas, kurio taip pat laukiau, visgi nelikau sužavėtas - gal tokia dekonstrukcija, kai atlikėja savo vokalais kalba ant kitų, scenoje su ja buvusio didžėjaus grojamų vokalinių gabalų, neatrodė įkvepiančiai.
Kitą ketvirčio pasirodymą dedikuoju Helenai Hauff per “Dekmantel” leiblo-festivalio naktį Gallery_1986_. Intensyvi electro-techno kombinacija yra gerai einama Helenos korta, bet kiekvieną kartą jos klausant, atrodo, kad ji iš kaladės ištraukia naujus kozirius bei deda į pavėsį kitus nišos didžėjus. Karalienė lieka karaliene. Toje pačioje naktyje grojo no service, “Dekmantel” festivalio bookeris bei or:la, kurie šiek tiek turėjo atsverti Helenos uraganą. Hipnotinio ir groovinio no service rytinio seto klausiau neilgai. Tuo tarpu house ir tranzą apjungianti or:la pasirodė, lyg turėjo blogą dieną ir nuo pulto ta energija transliavosi per jai nebūdingas, ilgiau trūkusias bei neevoliucionavusias monotoniškas atkarpas, o jų užpildymas 90-ųjų eurodance šlageriais to nekompensavo. Esu jos klausęsis gyvai ir anksčiau - buvo tikrai geresnių kartų.
Įsimintiniausi 2024 pirmojo ketvirčio albumai:
J.McFarlane's Reality Guest - Whoopee
Australijos muzikinis eksportas yra vienas fenomenaliausių reiškinių, kuriuos stebiu pastaraisiais metais. Tvirta indie scena, originalumu nustebinantys ir vis dažniau Europos karštuose taškuose sužimbantys elektroninės muzikos atlikėjai, o kur dar naujus talentus į paviršių traukiantys vietiniai festivaliai, kurie pasąmonėje sodina sėklas aplankyti pietų pusrutulį. Šiais metais mano dėmesį patraukė dar vienas projektas - J. McFarlane Reality Guest, kuriam diriguoja kompozitorė Julia McFarlane, antrajam savo albumui “Whopeee” pasikvietusi bendradarbiauti Thomą Kernotą. Atspirties tašku patikrinti jį tapo NTS radijuje išgirstas kinematografiškas “Electrix Blue” kūrinys, kurį įsivaizduočiau ir Weso Andersono, ir Woody Alleno filme. Albumas susideda iš 10 kūrinių, kurie savo lyriškumu ir atmosfera išgrynina jaukią 90-ųjų dvasią, primenančią Air grupės albumą “Moon Safari”. Į priekį veda jaukus, kartais net kabaretiškai skambantis Julios McFarlane vokalas, bet stiprų vaidmenį vaidina ir dinamiškos garsinės struktūros. Štai loundžinį ‘Apocalypse’ užpildo jazzovas piano ir kontraboso derinys, o “Wrong Planet”, “Slinky” ir “Caviar” - breakbeatas ir funko aidai. J. McFarlane jautriai perteikia tarpžmogiškų santykių trapumo branduolį protingame elektronikos kevale. Rekomenduoju klausytis albumo pabaigus darbus ir kritus į sofą arba keliaujant į/iš pasimatymo - nuoširdu, paprasta, perkrauna mintis ir treniruoja klausos neuronus.
Esminis kūrinys: Slinky
buttechno - lost sounds
Nedaug yra artistų, kurių naujos kūrybos skubi klausytis tą pačią dieną, kai ji įkrenta į tavo pašto dėžutę. Vienas iš tokių yra Pavelas Milyakovas a.k.a. buttechno, su kuriuo mano pažintis įvyko 2019-aisiais, kai jis išleido albumą “badtrip”, kuriame nemažai įdomių vokalinių ir konkrečių garso tekstūrų tyrinėjimų. Jo universalumas ir eksperimentinės krypties takeliai iki mūsų scenos tuo metu neatkeliavo, na, tik pamenu, kad Manfredas bent keliuose setuose suvirino “bbase” gabalą. Buttechno yra vienas stipriausių nišiškesnio/leftfieldinio techno atlikėjų Europoje, o kaip Pavelas Milyakovas, jis atsigręžia į minimalistinę garsų plotmę ir melodingesnę-gitarinę atmosferą (prieš pradedant solo karjerą, jis grojo shoegaze grupėje Maskvoje), o collabai su Yana Pavlova ir Perila įprasmino jo emocionalesnę pusę. Šią žiemą buttechno išleido naują EP “lost sounds”, kuriuo jis siekė lėšas technikai, skirtai fronte kovojantiems Ukrainos kariams apsiginti nuo rusų okupantų dronų smūgių. Klausaisi, ir atrodo, kad nepagrąžinta karo realybė atsispindi ir muzikoje - kompoziciją sudaro 8 kūriniai, kuriuose tarpusavyje pinasi distopinė ambientika ir laužyti ritmai - nuo dnb iki breakbeato. Laiko tėkmės ir pačios muzikos aktualumo pojūtį papildo ir jaukiai įkomponuoti traškančios adatos ant vinylo garsai. Nors gabalai skamba kaip namudinės/demo versijos, struktūriškai kabliuojanti EP garsinė visuma tave lengvai pasiglemžia į gūdžius, alternatyvius Milyakovo pasaulio klodus. Šių metų liepos mėnesį jis pirmą kartą atvyksta į Lietuvą, ir pasirodys Yaga Gathering Pinegrove scenoje. Linkiu nepraleisti šios galimybės.
Esminis kūrinys: new A-D
Teqmun - Worms Still Have To Eat The Dirt
Kai dar 2022 metais du vieni talentingiausių olandų prodiuserių Identified Patient ir Gamma Intel paskelbė apie tai, kad įkuria savo leiblą, tai buvo vienos geriausių naujienų kiek suvienodėjusiai rinkai prajudinti. Abu vyrukus galima laikyti modernios electro-bass-dnb srovės formuotojais, todėl jų kuruojamas “Nerve Collect” leiblas greitai tapo vienu iš švyturių kreivesnės, bet standartams iššūkį metančios šokių muzikos žemėlapyje. Šių metų kovą pasirodė jau penktasis leiblo leidinys, kuriuo atiduodama duoklė vietinei Olandijos scenai ir progresyviam prodiuseriui Teqmun. Pats jis yra biologistas, tad nenuostabu, kad EP pavadinimas yra “Worms Still Have To Eat The Dirt” - jis suponuoja ir apie tai, kad gamtos procesai nebūtinai turi būti matomi per neutralią ar jaukią prizmę. EP susidaro iš šešių originalių kūrinių bei dviejų Ma Sha ir TSVI remiksų, visi jie spinduliuoja aukštu voltažu ir agresyvumu futuristinėse garsų kombinacijose bei bendrose kūrinių struktūrose. Besikeičiantys drumsų patternai, perkusiniai rėžiai ant distortinto basso, pakankamai uždara kūrinių erdvė, post-trap ir repo vokalai deda pareiškimą - čia yra šūstra ir originali muzika, kurią tiesiu taikymu įsidedu į savo kolekciją klubiniams pasirodymams. Teqmunas šiuo EP pademonstravo ir savo gylį tamsesnėje linijoje, pakėlė savo “stafkę”, o taip pat išlaikė ir Nerve Collect kartelę aukščiausiai kokybei.
Esminis kūrinys: Optimistic Fly
Flowerstorm - Two
Pastaruosius 5-10 metų undergroundo žemėlapyje vis dažniau galime matyti talentingų Irano prodiuserių vaisius. Pavyzdžiui, Niujorke tai daro eksperimentinę-jazz-noise liniją vedantys broliai Saint-Abudllah, Berlyne seniai įsitvirtino house kunigaikštienė Paramida, Paryžiuje savo šaknis įleido technačius Voiski. Visgi kalbant apie iraniečių diasporą negalime nepaminėti Kasra V ir Sepehr - pirmasis ilgametis NTS rezidentas ir progressive house žanrui naujų spalvų suteikęs prodiuseris, antrasis - tamsesnės elektronikos vystytojas. Abiejų muziką seku ilgai, ir praėjusiais metais nudžiugino, kai jie nusprendė suremti pečius bendrame Flowerstorm projekte bei apjungti elektroniką su iranietiška istorija - pavyko puikus startas su debiutiniu EP “Yek”. Šįmet išėjo antrasis EP ‘ Two’, kuriame yra ir gero perkusyvinio groove’o, ir eksperimentų su vokaliniais semplais, kurie susilieja ne itin provokuojančią, bet ausį paglostančią psichodelinę versmę. Nuo downtempo ir dnb iki leftfieldinio house’o, Flowerstorm muzika tiks ir DJ setui, ir įsipaišys į istorijos pasakojimo naratyvą klausymo mixe.
Esminis kūrinys: Fortune favours him
Kirk Barley - Young
”Miestas miega, traška tyla po kojomis, dalelės oro eina greičiau, nei įprastai. Tai, ką mačiau, tai ką sugalvojau. Mano norai, mano norai…”, - tokiais Ugnės Umos žodžiais prasideda sapną primenantis kūrinys Apricity naujajame Kirko Barley EP “Young”. Klausiausi šio EP, kai jis pasirodė vėsų vasarį, ir jis savo gaiviomis spalvomis, ir ritminėmis melodijomis palengvino pavasario laukimą. Barley instrumentiniai piruetai, gamtos kraštovaizdžių atspindžiai, jazzo potekstės ir Ugnės prikaustantis vokalas (ketvirtajame EP kūrinyje “Young” ji įgarsina Jono Meko eiles) paverčia šią kompoziciją trumpu, bet išlaisvinančiu tiltu ieškoti naujos gyvybės aplink save supančiame pasaulyje, kad ir kaip tai gali būti momentiška. O svarbiausia, didžiuojuosi ir Ugne, kuri savo kūryba (hey, galima gal kažkaip ten tuos iš Bandcampo trackus grąžinti?) pastarąjį pusmetį uždėjo dar ryškesnius štampus savo pasaulio pilietės pase.
Esminis kūrinys: Young (ft Ugnė Uma)
Maoupa Mazzocchetti - Cilicio
Yra atlikėjai, kurių muzikinę kelionę stebėti smalsu ne tik, kiek dėl kokybiško productiono, o ir dėl to, kaip jų muzika pamažu palieka buvusius žanrus ir atsiduria visiškai kitame spektre. Briuselietis Maoupa Mazzocchetti mane patraukė dar gūdžiais 2017-2018 metais, kai pradėjau klubinėti ir domėtis alternatyviąja elektronine muzika. Man buvo įdomu, nes, viena vertus, dalis jo industrinės/leftfieldinės krypties kūrybos (pvz relyzai “Mannequin Records” ir “Knekelhuis” leibluose) buvo patogi klausymui ir šokiui, o kitos dalies nevirškinau, bet žinojau, kad ją suprasiu tik po truputi nerdamas į to sluoksnio muzikos klodus. Nuo to laiko Mazzochetti tik dar labiau eksperimentavo su aliuzijom į Viduriniuosius Rytus, noisu, laužytais patternais, ir mane, kaip bitę medus traukė jo vizija. Nesiplečiant (išsiplėčiau), prasukam laiką iki 2024, ir matome Mazzochetti kolumbiečių “TraTraTrax” leible, kuris per kelis metus uraganiškai perbraižė Pietų Amerikos šokių muzikos žemėlapį. “Cilicio” - aukšto voltažo EP, kuriame prodiuseris paruošė keturis klubinius takelius nešančius industrinį pamatą. Reggaetoninis “Mantequilla”, kuriame aistringais vokalais prisideda Clara, nukelia į Medeljino gatves, “también” ir “Emphasis” veikia kaip šokių aikštelę supurtantys bass traktoriai, o vokalinis ir šiek tiek 2010-ujų garsinę plotmę primenantis “Wherever u light up” pamažu virsta į 4x4 bangeriu. Dar šiame EP yra ir puikus leiblo boso Nick Leon remixas, ir kiek labiau tiesmukiška Regal86 rekonstrukcija “tambien” kūriniui. Taigi, dar vienas į naują teritoriją sėkmingai įžengęs Mazzochetti leidinys, solidi duoklė šokių aikštelei ir papildytaa bass-techno scenos kokybės skrynia.
Esminis kūrinys: también
Nils Frahm - Day
Multiinstrumentalisto Nilso Frahmo albumas jaukiai pasibeldė į mano ausis apniukusią pirmąją kovo savaitę. Taip sutapo, kad savaitgalį prieš tai Operos ir baleto teatre žiūrėjau Ryuichi Sakamoto “Opus” filmą-koncertą, kuris tam tikra prasme nutiesė harmoningą garsinį ir jutiminį tiltą dar kelioms dienoms į priekį. Toje nuotaikoje ir klausiausi “Day”, kuris kvėpuoja panašiu intymumu ir garso detalių kristalizacija. Negalima sakyti, kad šiomis savybėmis nepasižymėjo Frahmo buvę darbai, bet kompozitorius sugrįžo prie savo šaknų ir, užsidaręs vienatvėje, įrašė albumą su vieninteliu instrumentu - pianinu. Šešios kompozicijos ypatingos tuo, kad girdime ne tik užburiančias melodijas, bet ir kartu skambančius Frahmo drabužio pasitvarkymus, pianino paklibinimus, girgždesius, lauke lojantį šunį. Autentiška atmosfera padeda pasinerti į pianino energiją, kurioje Frahmas žongliruoja optimistinėmis ir lengvai ilgesingomis natomis - lyg keliautum gamtoje, pažįstamais tėviškės kraštovaizdžiais, bet juose atrandi dar kažką naujo - ar tai suvešėjusį beržą prie upės, ar žemuoges, kurių anksčiau ant tavo mėgstamo kalnelio nebuvo. Nuostabus darbas.
Esminis kūrinys: Butter notes
NVST - Silence Itself is Noise
Mėgstu kūrėjus, kurie eina prieš taisykles ir formuoja protesto muziką. Ne visiems jiems lemta prasimušti ir supurtyti elito majonezininį stiklainį, bet atsilaikyti šveicarės NVST energijai yra paprasčiausiai per sunku. Nelegalių reivų Šveicarijoje užaugintos NVST muzikai reikėtų atskiro straipsnio, nes ji turtinga tiek savo eksperimentais, tiek žvėriška laužyta energija, kuri statistiniam klubinėtojui ar klausytojui gali būti per nenupoliruota, bet, hey, visi mokomės klausytis ir įsijausti. Po sėkmingų pirmųjų relyzų “Big Science Records” ir “Serious Trouble” (abu 2022 m.) leibluose, ir bendro collabinio albumo su Theo Mulleriu, kaip “The Drift Institute” duetas (2023 m.), NVST 2024 metų pradžioje sugrįžo su plokšteliniu leidiniu ‘Silence Itself is Noise’ vokiečių “Seilscheibenpfeiler” leible. Jame prodiuserė kelia klausimus klubinės muzikos konvencijoms, nors, ko gero, tik du kūrinius iš šešių - “Monster of Business” ir “The Goat and The Night” - būtų galima inkorporuoti į šokių aikštelės viesulą. Likę keturi yra žaidimai, kurie, provokuojančiai tave apgaudinėja, kai jau, atrodo, pasikuria nuoseklesnio beato atkarpa ir tuomet šokama prie pauzių bei įvairių glitchų. Taip NVST sukuria erdvę tyrinėti tas garsines atkarpas bei garsus, į kuriuos šiaip įprastai neatkreipi dėmesio klausydamas tiesmukišką ar įprastai laužytą gabalą. Kiek mažiau nei ankstesniuose leidiniuose, NVST šį kartą savo vokalą aiškiai panaudojo tik “Tiny Mistakes Feeling Host” kūrinyje bei leido didesnį fokusą sutelkt į instrumentines išraiškas. Experimentinis techno, electro, dubas - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet šis albumas puikiai įkūnija subrendusį NVST nesitaikymo su normomis požiūrį.
Esminis kūrinys: The Goat and The Night
—
Kad jau perskaitėte iki čia, noriu padėkoti, kad skaitote - tai daug man reiškia ir veda rašyti toliau. Visada laukiu jūsų atsiliepimų, naujos muzikos ir naujų diskusijos taškų.
Kitas mano įrašas laukia už savaitės, kitos - apžvelgsiu aktualius lietuviškus leidinius.
visad įdomu paskaityt!